Re-post. Paskutiniojo teismo diena

Re-post.
1998 m. apsakymas, laimėjęs prizą Balticon/Eurocon '98, o taip pat išvydęs šviesą veitinės reikšmės žurnaliuke.

Paskutiniojo teismo diena

Nejaugi jie tokie kvaili, kad tiki ta pasaka apie Paskutiniojo Teismo dieną? Šitiek sykių žadėta, bet netesėta Apokalipse. Kur žiūri tie žmonės? Negi nesupranta, kad tai dar viena pasakėlė, kuria kunigai mėgina užverbuoti žmones?

Kokia dar pasaulio pabaiga?! Saulė taip skaisčiai šviečia, danguje nė vieno debesėlio, o kišenė prikimšta pinigų - ką tik gauta alga. Ar verta tokią dieną galvoti apie Pabaigą ar Mirtį?
Tegu apie tai galvoja tie prakeikti "tikintieji", visus, išskyrus save, žinoma, vadinantys pasmerktaisiais. O aš... ech... einu vėl prisigerti.
Visai žemai, beveik pro mano galvą, praskrido skuteris. Išgasdinti balandžiai pakilo į ora ir keli savo sparnais kliudė mane.
Prakeikimas! Argi tai, kad artėja Galas, leidžia žmonėms nesilaikyti saugumo taisyklių? Viskam pasibaigus reikės įskūsti skuterio savininką policijai. Tada tai jam atsirūgs Apokalipsė. Štai taip...
Galvoje brendo žiaurus keršto planas, kurį jau kitądien ketinau išpildyti.
Paklausite, kodel as sakiau "rytoj", jei rytojaus nebus - juk šiandien Pasaulio pabaiga. Na, aš tuo netikiu, nes argi gali nei is šio, nei iš to ateiti Galas, juk pasaulis nesugriuvo net po Trečiojo pasaulinio karo, kai į vandenyną nugrimzdo Japonija, Australija ir dalis Vakaru Europos, žuvo trečdalis viso pasaulio gyventoju, o branduolinis ginklas buvo naudojamas šimta sykių... Tad kokia gi Pasaulio pabaiga šiandien? Tokia graži ir taiki diena (kas, kad kažkur Afrikoje vyksta karas, o Kalifornija išsprogdinta teroristų).
Taika - pasauliui, o man duokit išgerti ko nors itin stipraus ir dar, pageidaučiau, heroino (reikės sėsti prie vairo, juk skristi "skrendant" - didžiausias malonumas).
Baras buvo tuščias - už prekystalio stovėjo vienišas barmenas-sąvadautojas.
- Gal ko norėsite, sere? - paklausė jis žvelgdamas į mane veršelio akimis.
Dievinu žydruosius berniukus, jie tokie paslaugūs. Gal man nusišypsoti, pasiseks - gausiu nemokamai išgerti, o gal dar ir dozę?
- Spirito su kola ir "vežančio".
Bent protezus įsidėtų - akys gražios, na, bet dantys...
Apsinešiau, vadinasi, laikas paskraidyti skuteriu.

Gatve plūsta tūkstantinė minia skanduodama:
- Jėzau, mes tave mylime! Tu - mūsų valdovas! Išgelbėk mus!!! Išgelbėk!
Pamišėliai, jei jau taip mylite savo Jėzų, eikit į bažnyčią ir ten su juo dulkinkitės, argi verta viešai demonstruoti savo iškrypėlišką meilę medžio ar akmens gabalui?
Lėtai ir ramiai broviausi pro minia, o prieš akis plaukė visas mano gyvenimas: vaikystė, paauglystė, vakarykstė diena, šiandiena...
Keisti vaizdai, matyt, "vežantys" prastos kokybės. Kitąsyk eisiu i Universalinę, ten, sako, heroino kokybė geriausia...
Pakeliu akis į dangų: juodi debesys, žaibai be perkūnijos, pūlių lietus...
Čia tai bent!.. Vis dėlto "vežantys" tikrai geri, nors kažkodėl nesijaučiu "skrendąs".
Apsidairau: tūkstantinė ant kelių parklupusi minia, o jos viduryje stoviu aš.
Nejaugi ir jiems haliucinacijos? Ne, matyt, dozė buvo per didelė... Kas tai - griausmas?
- Nekaltieji bus išganyti, tikintys ir klystantys turės progą išpirkti savo kaltes, kaltieji - kentės per amžius, - siaubingai garsiai aidėjo balsas, lyg bizūnu plakdamas paslikus žmones. - Aš ateinu atleisti ir teisti.
Ar tai Jėzus? Visų mylimas ir nuvalkiotas Dievo sūnus?

Vadinasi, ji atėjo - Paskutiniojo Teismo diena...
Rytoj metu gerti ir užrišu visus legalius ir nelegalius narkotikus...

Rytoj?